Apie Sterntaler
„Vieną kartą gyveno maža mergaitė…“
Taip prasideda populiari Brolių Grimų pasaka, kurioje maža mergaitė, būdama labai gera, išdalija viską ką turi, net savo paskutinę suknelę, žmonėms, kuriems norėjo padėti. Už tai jai buvo atlyginta auksiniais taleriais, kurie krito iš dangaus tiesiai jai į glėbį.
Šios gražios, giliai paliečiančios, pasakos motyvai buvo “sugauti” įmonės pavadinime ir ženkle. Kaip pasakoje mergaitė dalinasi savo gerumu ir džiugina sutiktus žmones, taip Sterntaler kompanija rūpestingai kuria kokybiškus produktus, kurie teikia džiaugsmo vaikams ir jų tėveliams, jau nuo 1965 metų, kai Kate ir Alfons’as Koch įgyvendino savo svajonę gaminti produktus kūdikiams bei vaikams ir Vokietijoje Dorndorf miestelyje įkūrė savo įmonę.
Pradžioje įkūrėjai koncentravosi į kūdikių batukų gamybą, tačiau matydami paklausą, netrukus pasiūlė rinkai ir kitų kūdikiams ir vaikams tinkančių produktų.
Nuo įkūrimo iki šių dienų įmonė tapo žinoma ir vertinama visoje Europoje ir daugelyje pasaulio šalių.
2009 metais Kaune, “Akropolyje”, buvo atidaryta pirmoji TIK Sterntaler prekinio ženklo parduotuvė pasaulyje!
Šiuo metu turime parduotuves Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. O norėdami būti lengviau pasiekiami klientams visoje Lietuvoje, nuo 2015 metų startavome su elektronine Sterntaler parduotuve.
Maža mergaitė žingsniavo gatve ir galvojo apie tai, kad jos kišenėlėje guli riekelė duonos. Mergaitė buvo labai neturtinga ir net juoda rupi duonelė jai buvo tokia skani, kaip kitiems vaikams skanus būna juodas šokoladas su riešutais.
- Mieloji mergaite, - kreipėsi prie tvoros stovintis senučiukas elgeta, - aš jau tris dienas nevalgęs, bijau, kad tuojau pat nualpsiu iš alkio, gal turi nors kruopelę maisto?
Mergaitė nedvejojo nei minutės – ji tuojau pat ištiesė seneliukui savąją duonos riekę.
Dosnioji mergaitė ėjo toliau, kol sutiko mažą berniuką be kepuraitės. Jo plaukučiai buvo visai sustirę iš šalčio, mergaitei pagailo jo ir ji atidavė jam savo šiltą kepuraitę. Kiek vėliau ji sutiko mažą mergaitę, kuri buvo apsirengusi plonyčiais marškinėliais ir visa drebėjo iš šalčio. Dosnuolė aprengė sutiktąją savo senu, bet šiltu švarkeliu. Dabar jau ji pati drebėjo iš šalčio, bet jautėsi laiminga, kad padėjo kitiems.
Keliukas, kuriuo ji ėjo, pasuko miško pusėn. Greitai mergaitė sutiko dar vieną pakeleivę – sutiktoji maža mergaitė visai neturėjo drabužėlių ir buvo net pamėlynavusi nuo šalčio. Dosnuolė teturėjo paskutinius marškinėlius. Akimirką ji susimąstė – juos atiduoti ar pasilikti sau? Juk naktį miške galima sušalti! Tačiau noras padėti laimėjo ir geroji mergaitė liko be paskutiniu marškinių. Dabar ji drebėjo iš šalčio. Tačiau, net ir likusi be rūbelių, nenusiminė – juk ji kiek galėdama padėjo kitiems. Mergaitė apglėbė save rankomis ir taip bandė nors truputį sušilti.
Temo ir danguje viena po kitos sužibo žvaigždės. Mergaitė atsisėdo ant akmenėlio prie pat storos pušies kamieno. Ji stengėsi kvėpuoti taip, kad galėtų šildytis savo kvėpavimu, tačiau jautė, jog šąla vis labiau.
- Pažvelk į žvaigždes, - staiga jai tarė pušis, - man atrodo, jog žvaigždės tau nori kažką pasakyti.
Mergaitė nustebusi pakėlė galvą ir pamatė, jog žvaigždės leidžiasi. Jos vis artėjo ir kiekviena pavirto į auksinę monetą. Monetos krito aplink Mergaitę, tarsi auksinių žvaigždžių lietus. Kelios iš jų pavirto nuostabia žydra suknele. Suknelė buvo iš paties švelniausio dangaus spalvos aksomo ir siuvinėta sidabriniais siūlais.
Dvi monetos pavirto dailučiais lakiniais bateliais, o trečia – šilta liemene. Mergaitė apsirengė suknele, kuri jai tiko kaip nulieta. O tada surinko visas monetas į skreitą ir parsinešė į miestą. Mieste dosnuolė nusipirko didelį namą į kurį sukvietė visus vargšus. Daugiau jos mieste nebebuvo nė vieno nelaimingo žmogaus.